ŠOKIO DIPTIKAS ׀ KLAIPĖDOS FESTIVALIS

Šokio diptikas sudarytas iš dviejų choreografinių kompozicijų: „Decrescendo“, kuriamos šveicarų choreografo Marcelio Leemano, kartu su baleto šokėjais, ir „Pasiskolinti peizažai“, kurią pristatys klaipėdietė choreografė Agnija Šeiko.

I DALIS

Šokio spektaklis „Decrescendo“ nagrinėja grupinio elgesio reiškinį, pasitelkdamas tradicinius ir ritualinius šokius bei folklorines formacijas. Kūrinys atskleidžia įtampą tarp kolektyvo ir individo, kur individualios išraiškos suardo nusistovėjusias struktūras ir kuria pasipriešinimo momentus. Spektaklyje grupinis elgesys interpretuojamas kaip žmogiškas ir politiškai motyvuotas procesas, o tradicija reflektuojama kaip komunikacijos, saugumo ir priklausomumo grupei šaltinis, prie kurio nuolat grįžtama.

Marcelis Leemannas (g. 1969 m. Ciuriche) – choreografas, šokėjas, teatro režisierius ir pedagogas. Šokio studijas baigė Ciuriche, Štutgarte ir Budapešte, o profesinę sceninę patirtį įgijo dirbdamas su Drezdeno „Semperoper“, Liucernos teatras ir Berno teatrai.
Vėliau jis dirbo kaip laisvai samdomas kūrėjas, įkūrė kolektyvą „Marcel Leemann Physical Dance Theater“, su kuriuo gastroliavo Šveicarijoje ir už jos ribų. M. Leemannas kūrė choreografijas ir režisavo spektaklius šokio, operos, miuziklo ir dramos srityse įvairiuose Europos teatruose. Reikšmingą karjeros dalį jis skyrė darbui su jaunimu ir šokio edukacijai, taip pat vadovavo festivaliui „Physical Days Bern“. Nuo 2023 m. rugsėjo Marcelis Leemannas eina šokio bendradirektoriaus pareigas Tirolio žemės teatre Insbruke.

Spektaklis atliekamas su fonograma.

II DALIS

Asmeninėmis šokėjų istorijomis paremtas šokio spektaklis „Pasiskolinti peizažai“ kuria gyvą, nuolat besimainantį sceninio vyksto audinį. Antros diptiko dalies raktas – jos pavadinimas, reiškiantis japoniškos sodininkystės techniką (jap. shakkei), kuri išorinį kraštovaizdį – kalnus, medžius, dangų ar net pastatus – integruoja į sodo kompoziciją. Šis principas – viso šokio spektaklio ašis: kiekvienas atlikėjas, savotiškas „sodas“, jau nebėra atskiras darinys, jis tampa bendro kraštovaizdžio ar kito horizonto dalimi.

„Pasiskolintuose peizažuose“ individualia, tiesių linijų ar uždarų formų atsisakančia trajektorija judantys šokėjai ryšius tai užmezga, tai nutraukia, leidžia susitikti matomumui ir nematomumui, pratęsia tai, kas, rodos, išnykę. „Grožis kyla ne iš pastovumo, o iš kaitos“, – sako spektaklio kūrėjai, vaizdą scenoje ne kontroliuojantys, bet paverčiantys meditatyvia, vis kintančia tėkme.

Agnija Šeiko (g. 1977 m. Klaipėdoje) – šokėja, choreografė, šokio pedagogė, šiuolaikinio šokio kūrėja ir propaguotoja, Šeiko šokio teatro vadovė, LMTA Klaipėdos fakulteto ir Turku meno akademijos kviestinė dėstytoja, „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė, Klaipėdos miesto kultūros magistrė.
Ji baigė choreografijos bakalauro ir teatrologijos magistro studijas Klaipėdos universitete bei 2005 m. – Roterdamo šokio akademiją „Codarts“. Agnija Šeiko sukūrė daugiau nei 30 šokio spektaklių ir projektų Lietuvoje bei užsienyje, bendradarbiauja su įvairių sričių menininkais, kuria choreografiją operoms, dramos spektakliams ir miuziklams. Jos kūryba išsiskiria tarpdiscipliniškumu, savita estetika ir jautriomis socialinėmis temomis.

Spektaklis atliekamas su fonograma.